Patyčios - mano atsakomybė
„Patyčių sprendimo būdai dažnai priklauso nuo to, kas buvo padaryta iki tol. Besityčiojantys dažnai jaučiasi nebaudžiami ir galintys tęsti tokį elgesį, todėl labai svarbu šioje situacijoje nelikti vienam. Reikėtų informuoti saugusįjį, kuriuo pasitiki (pavyzdžiui, mokytoją, jei patyčios vyksta mokykloje). Taip pat – pasikalbėti su tėvais: jie turi daugiau galimybių realiai pakeisti situaciją. O pačiam svarbu nubrėžti ribas, nurodant besityčiojantiems, koks elgesys peržengia tavo asmenines ribas, tuo pačiu – stengtis susilaikyti nuo stipraus emocinio atsako, nes skriaudėjai to ir siekia. Svarbu įsitraukti į mėgstamas veiklas, bendrauti su žmonėmis, kurie gali paremti, kreiptis pagalbos į specialistus, kurie šioje situacijoje padės susidėlioti konkrečius žingsnius. Iš esmės, pagrindinis ginklas prieš patyčias yra viešumas ir informavimas kitų, kad tai vyksta“, – psichologė Roberta Naujokė.
Patyčios. Tai – ilga ir sudėtinga tema, kuri neturi vieno universalaus atsakymo. Aš patyčias matau, kaip norą būti geresniu už kitus, kaip ambicijų ir nepasitenkinimo savimi, savo rezultatais pasekmę. Kada lengviau pasijausti galingu? Kai reikia įdėti daugybę pastangų, siekiant geresnių rezultatų ar tuomet, kai gali pažeminti kitą? Patyčios savaime neegzistuoja. Tai žmogaus reakcija–veiksmas, kuris neegzistuoja kitoms gyvybės formoms. Vadinasi, nei vienas negimstame su patyčių ar aukos genu, kas reiškia, kad tyčiotis ar būti patyčių auka, išmokstame.
NEpatogi šios temos dalis yra tai, kad tiek tyčiotis, tiek būti auka mes išmokstame iš aplinkos. Koks nors, atrodytų, nekaltas tėvų komentaras gali paskatinti psichologinį ar fizinį smurtą vaiko aplinkoje (mokykloje, kieme ar būrelyje).
„Pasižiūrėk kaip atrodai“, „sėdėk normaliai, ko čia išsidrėbus“, „aš tavo vietoje taip nesirengčiau“, „einam, aš tau išrinksiu drabužius“, „tavo tas mokytojas, tai išvis idiotas“, „kaip čia prisidažei, taip atrodydama, tikrai niekur neisi“, „atrodai kaip paleistuvė“, „matei tuos išsigimėlius parade“ ir t. t. ir pan.
Gyvename pasaulyje, kuriame mus pasiekia didžiulis kiekis informacijos, kuri, toli gražu, ne visa yra naudinga. Socialiniai tinklai lūžta nuo visažinių komentatorių. Mokytojai pamokose viešai lygina mokinius pagal jų elgesį, rezultatus, akademinius pasiekimus ar net išvaizdą. Iš tėvų girdime kasdienių per televiziją pamatytų realijų komentavimą...
Tyčiotis mums tapo norma. Visur, kur yra žmonių, vyksta lyginimasis ir iš to gali kilti patyčios. Tačiau mes esame taip prie to pripratę, kad net nebepastebime, nesureikšminame ir priimame kaip normą. Reaguojame tik, kai nutinka kažkas „didelio“ ir tada klausiame: „Kas nutiko? Kodėl tu pasielgei taip ar anaip?“ Tačiau šiame etape jau bandome spręsti ne problemą, o jos padarinius. Žinoma, pripažinti, kad patys esame atsakingi už tai, kas vyksta, per sunku. Juolab matant, kad visi aplinkui taip daro.
Esminis dalykas tėvų ir vaikų santykyje yra lūkestis: tėvų lūkestis vaikui ir vaiko lūkestis tėvams. Jis natūraliai kyla, jei mes lyginamės su aplinka ar su tuo, kaip įsivaizduojame, kad turėtų būti. Dažniausia tėvai mato savo atžalą ne kaip žmogų - Saulę, o kaip socialinį statusą – vaiką. Ir jį augina taip, kaip įsivaizduoja, koks tas vaikas turėtų būti. Žinoma, tėvai numano, kaip turėtų augti vaikas, kad būtų sėkmingas žmogus, tačiau, tai tik jų asmeninis įsivaizdavimas pagal tai, kaip jie mato pasaulį. Vaikas turi sportuoti, sveikai maitintis, mokytis, gauti gerus rezultatus visuose dalykuose, būti mylimas, priimtas aplinkos, nepatirti prievartos... Tokiu būdu patys tėvai tampa prievarta vaikui, kai nemato jo kaip asmenybės su savo poreikiais ir individualiu pasaulio matymu. Kai tėvai bando priversti vaiką būti tokiu, kokį patys įsivaizduoja, jis jaučiasi nepakankamas ir tai išreiškia bendraudamas su bendraamžiais. Kadangi prieš tėvus vaikas galios neturi (tik tylią arba garsią desperaciją – gynybą), jis bando išsilieti tarp bendraamžių, siekia būti svarbiu ir galingu. Jei pakanka vidinės jėgos, pradeda tyčiotis (vertinti) iš kitų – naudotis įrankiu, kurį pasiėmė iš artimos aplinkos. Jei vaikas jautresnis (menkesnė savivertė), jis tampa auka, kad tik pasislėptų ir negautų dar vieno komentaro savo atžvilgiu.
Norint sustabdyti patyčias, reikėtų pradėti nuo savęs: pastebėti save, kaip elgiamės, ką ir kaip sakome, kaip reaguojame. Nejaugi taip sunku priimti žmogų tokį, koks jis yra? Nesmerkti, nevertinti? Ir padėti tobulėti tik tuomet, kai jis tos pagalbos ar patarimo prašo? Svarbu pastebėti ir kito, šalia esančio, netinkamą žodį, išraišką ar veiksmą ir nesmerkti, o padėti suprasti, kad tai, ką norisi pasakyti, galima padaryti neužgauliai ir nepažeidžiant žmogaus orumo. Ir antras žingsnis – viešumas. Jis susijęs su gebėjimu būti atviru, kas taip pat formuojasi šeimoje, kai galime garsiai ir nuoširdžiai prisipažinti suklydę, atsiprašyti, kai dedame pastangas, norėdami nekartoti klaidų. Taip išmokstame dalintis savo patirtimis, požiūriu ir suvokimu, o ne aiškinti, ką kitas daro blogai. Vėliau šis gebėjimas suteikia žmogui stabilumo ir drąsos garsiai komunikuoti apie tai, kas vyksta jo gyvenime, pripažinti, kad kas nors jį skaudina, ieškoti pagalbos.
Tiek tėvams, tiek mokytojams, tiek mokyklų ar būrelių vadovams. Viešumas yra ginklas numeris vienas prieš bet kokias patyčias. Drąsinkime vaikus netylėti ir darykime tai savo pavyzdžiu.
Pasitikėjimas savimi – lyginimasis su kitu?
Savęs lyginimas vienas su kitu yra natūralus žmogaus elgesys, kuris išsivystė tam, kad padėtų mums gyventi kartu kaip darniai grupei, mokytis vieniems iš kitų ir neleistų mums pasiekti savo galimybių ribas, bei jas plėsti.
Jis taip pat padeda mums apibrėžti save, įvertinti, kaip mums sekasi įvairiose gyvenimo srityse, remiantis tuo, kas atrodo įmanoma, ir daugeliu atvejų netgi gali padėti mums geriau jaustis. Tačiau tai taip pat gali kelti stresą ir priversti mus konkuruoti labiau, nei reikia.
Nuo mažens pradedame lyginti save vieni su kitais. Socialinis lyginimas yra įprasta žmogiškoji dinamika, kuri pirmą kartą pasireiškia, kai vaikai yra labai maži. Pagalvokite apie mažylius, kurie supyksta arba patiria pykčio priepuolį, kai tik pamato kitą vaiką su nauju žaislu, kokio jie neturi.
Socialinis lyginimas įgauna pagreitį pradinėje mokykloje, kai vaikai seka madas. Kad būtum laikomas "šauniu", turi žiūrėti naujausią televizijos laidą arba dėvėti geriausius drabužius, naujausias telefonas ar..
Vidurinėje mokykloje, prekių ženklų, populiariosios muzikos, būrelių ir internetiniame pasaulyje, socialinis lyginimas iš tikrųjų įsivyrauja ir niekada neišnyksta, nes žmonės stengiasi įstoti į geriausias aukštąsias mokyklas, gauti geriausią darbą, vesti žmogų, kuriam jų draugai galėtų pavydėti, ir kartu su juo susikurti tobulą gyvenimą.
Suaugusieji vienaip ar kitaip susiduria su daugeliu tų pačių socialinių palyginimų, kaip ir paaugliai: lygina išvaizdą, socialinį statusą, materialines vertybes ir net santykius
Yra du socialinio palyginimo tipai:
Konstruktyvusis lyginimasis:
Šiuo atveju mes žiūrime į žmones, kurie, mūsų manymu, yra geresnėje padėtyje nei mes, siekdami įkvėpimo ir daugiau vilties. Pavyzdžiui, galite jaustis įkvėpti savo viršininko. Galbūt jis iš tiesų pasiekė puikių karjeros rezultatų ir jūs žavitės jo vadovavimo stiliumi ir pasiekimais. Lygindami save bandote imtis pokyčių, kad vieną dieną galėtumėte pasiekti jų lygį. Gali būti, kad net pavydite jiems sėkmės
Destruktyvusis lyginimasis:
Šiuo atveju mes žvelgiame į žmones, kurie, mūsų manymu, yra blogesnėje padėtyje nei mes, siekdami geriau jaustis dėl savęs ir savo padėties. Tai skamba gana piktai, tačiau kiekvienas žmogus yra tai daręs. Tarkime, savaitgaliui trūksta pinigų ir esate nusiminęs, kad negalėsite su draugais nueiti į koncertą su gyvai grojančia grupe. Tuomet, jei atsitiktinai pamatysite ką nors, kas yra benamis, galbūt pradėsite šiek tiek geriau vertinti savo finansinę padėtį, nes tai leis jums pažvelgti į savo gyvenimą iš naujos perspektyvos.
Jūsų savivertės lygis turi įtakos tam, kaip gerai susidorojate su socialiniu palyginimu. Veiksniai, kurie turi įtakos tam, ar socialiniai palyginimai yra naudingi, ar žalingi, yra mūsų savivertė, streso veiksniai, kuriuos jau patiriame gyvenime, ir tai, ar lyginame konstruktyviai, ar destruktyviai.
Žmonėms, kurių savivertė aukštesnė ir kurių gyvenime yra mažiau streso veiksnių, socialiniai palyginimai paprastai yra aukštesni. Jie gali būti apskritai mažiau linkę lyginti save su kitais žmonėmis.
Žmonės, kurių savivertė žemesnė arba kurie gyvenime patiria daugiau grėsmių ar streso, dažniau linkę naudoti destruktyviai nukreiptus palyginimus. Tai gali pakelti jų nuotaiką, tačiau ne taip stipriai, kaip tiems, kuriems šiose srityse jau sekasi geriau.
Konstruktyvūs socialiniai palyginimai - lyginimasis su tais, kuriems sekasi geriau, kaip būdas pasisemti įkvėpimo - gali padėti mums pasijusti būtent taip - įkvėptiems. Žmonės, pradedantys eiti tam tikru karjeros keliu, gali sekti savo mėgstamus įtakos darytojus (Influencer) "Instagram" tinkle, kad išliktų motyvuoti siekti savo tikslų.
Žmonės, kurių savivertė žemesnė arba kurie neseniai patyrė karjeros ar asmeninę (šeimos) nesėkmę, gali jaustis prasčiau, kai socialiniuose palyginimuose kiti palaipsniui kyla aukštyn, o jie ne.
Palyginimai kelia daug streso. Socialinis lyginimas gali būti įvairių formų. Iš esmės, kai tik susirenka žmonės, esame linkę save lyginti ir paprastai sudarome tam tikrą hierarchiją - formalią ar neišsakytą. Klubuose renkami atsakingi žmonės, apdovanojimai skiriami tiems, kurie pasižymi, ir dauguma žmonių žino įtakingesnius narius. Mamų grupės lygina savo kūdikių pasiekimus ir santykius, norėdamos įsitikinti, ar jų vaikai daro pažangą, ir įvertinti savo, kaip mamų, sėkmę. Lyginti linkę visi - nuo daug pasiekusių iki ieškančių draugų ir linksmybių.
Socialinė žiniasklaida vaidina svarbų vaidmenį socialiniame palyginime.
Socialinė žiniasklaida socialinius palyginimus perkelia į visiškai naują lygmenį. Matome, kas daro tai, ko mes nedarome, ir galime patirti stresą galvodami, ar pakankamai darome, uždirbame ir mėgaujamės gyvenimu. Mes lyginame savo įprastą gyvenimą su kitų žmonių kuriamais prisiminimais. Nežinome, ar jie tiesiog skelbia savo svarbiausius įvykius ir geriausias nuotraukas iš dešimčių, ar iš tikrųjų dalijasi atsitiktiniais ir spontaniškais įvykiais taip, kaip jie vyksta. Bet kuriuo atveju daugelis žmonių mano, kad socialinė žiniasklaida paaštrina socialinį lyginimą visais blogiausiais būdais, todėl daugelis iš mūsų jaučiasi blogiau dėl savęs ir taip mažina savivertę.
Ar visada blogai lyginti save su kitais žmonėmis?
Ne visada. Nors tai šiek tiek stebina, tačiau konkurencingumas ir socialinis lyginimas gali turėti ir teigiamų aspektų. Pavyzdžiui, kai mūsų draugams sekasi gerai, jie įkvepia mus taip pat būti geriausiais, o tai yra teigiama socialinio lyginimo pusė. (Tai ypač aktualu, jei jie dalijasi savo sėkmės paslaptimis). O kai lyginame save su kitais, kuriems sekasi blogiau nei mums, esame linkę vertinti tai, ką turime, rodyti daugiau dėkingumo ir empatijos. Mums dažnai sekasi geriau, jei stengiamės neatsilikti nuo sektino pavyzdžio ar sėkmingo draugo, o palaikydami kitus galime tapti geresni.
Kaip išsilaisvinti iš socialinio palyginimo, kad jis nedarytų tokios didelės įtakos?
Jei atsidūrėte socialinio lyginimo spąstuose (jaučiatės šiek tiek priklausomi nuo pranašumo jausmo, kurį sukelia destruktyvūs socialiniai palyginimai, arba nuvertinate save, kai kitų socialiniai palyginimai konstruktyvūs), tai supratus - svarbu išsivaduoti iš šių psichologinių spąstų.
Štai keletas paprastų būdų, kaip galite išmokyti savo smegenis mažiau rūpintis tuo, ką daro ar galvoja kiti:
1. Raskite pavyzdžių. Jei stengiatės neatsilikti nuo sektinų pavyzdžių, galite pasinaudoti jų sėkmės privalumais (asmenine motyvacija, pamatyti, kas jiems sekasi, ir t. t.), nepridėdami konkurencingumo elemento į savo santykius. Taigi galbūt geriau sekti įtakingu asmeniu ar įžymybe, o ne žiūrėti į artimiausią draugą kaip į sektiną pavyzdį, nes tai gali sukelti įtampą jūsų santykiuose.
2. Sukurkite paramos ratą. Kad išvengtumėte žalingų palyginimų, pabandykite susikurti palaikančių žmonių ratą ir sutelkite dėmesį į juos. Tai gali būti grupė draugų, kuriuos sieja bendras tikslas. Galite įkurti mankštos grupę arba kitą grupę, sudarytą bendram tikslui, kuri būtų formali arba neformali. Jei mėgstate kūrybinį rašymą ar kiną, galite susirasti grupę žmonių, kurie taip pat domisi kūrybiniais menais, ir retkarčiais susirinkti bei konstruktyviai kritikuoti vieni kitų darbus.
3. Susiraskite atskaitomybės partnerį. Taip pat galite susirasti atskaitomybės partnerį, kad palaikytumėte vienas kito motyvaciją. Jūs ir jūsų atskaitomybės partneris galite būti ne kokioje nors socialinėje grupėje, o tikrinti vienas kitą, kaip sekasi siekti tikslų, kartu švęsti ir padėti motyvuoti vienas kitą laikytis plano.
4.Skaičiuokite savo pozityvius bruožus. Kai pastebėsite, kad lyginatės, pasistenkite mintyse "išlyginti rezultatą". Jei jaučiate pavydą dėl kieno nors kito pergalės, priminkite sau savo pergales ir stiprybes. Jei jaučiatės teisiantis, priminkite sau kito asmens stipriąsias puses ir ypatingus dalykus, kuriais jis pasižymi.
5. Ugdykite altruizmą. Altruizmas turi daugybę privalumų, todėl jo, kaip įprasto mąstymo modelio, puoselėjimas gali būti netgi naudingesnis jums patiems nei tiems, kurie naudojasi jūsų gerumu. Pasidomėkite, kokius mažus dalykus galite padaryti savo draugams ir nepažįstamiems žmonėms. Praktikuokite meilės gerumo bendravimo formą. Būkite geriausiu savimi ir nesijausite tokie linkę lygintis.
Savivertė prasideda nuo emocinio intelekto lavinimo. Deja, tačiau ši sritis mūsų kasdienoje palikta saviugdos plotmėje ir tik nedaugelis geba suvokti, kad didele dalimi gyvenime sutikti iššūkiai yra tiesiogiai susiję su jo pačio emociniu intelektu. Todėl nutikus situacijai, kuri kelia nemalonius jausmus, nuo jos bėga ir palieka išsispręsti savaime arba griebiasi pirmo pasitaikiusio šiaudo, kas tuo metu atrodo priimtiniausia remiantis turimomis asmeninėmis žiniomis ar draugo patarimu. Tame slypi keletas pavojų: tavo asmeninės patirtys atvedė prie probleminės situacijos ir jei tu gebėtum ją išspręsti, tai neturėtum šios problemos arba jos buvimas tau nekeltų nepatogumų. O tai kas tiko draugui, anaiptol nebūtinai tiks ir tau.
Emocinis intelektas yra ugdomas taip pat, kaip ir intelektas apskritai, tačiau niekas nėra apsaugotas nuo „informacinių šiukšlių“, kad jas atpažinti ypatingos reikšmės įgūdis yra gebėjimas atsirinkti informacinius šaltinius (kritinis mąstymas) ir gebėjimas apsisaugoti (emocinis imunitetas). Todėl dalinamės informacija, kaip ugdyti savo Emocinį imunitetą, kritinį mąstymą, tai padės stiprinti emocinį intelektą ir savivertę.